Paroda „Stebėkite kelio ženklus!“ > Exhibition „Pay Attention to Traffic Signs!”
Spauda > Press
Kristinos Norvilaitės kūrybos paroda „Stebėkite kelio ženklus!“
http://www.graphic.lt/busimos-parodos/kristinos-norvilaites-kurybos-paroda/3009 Grafikė Kristina Norvilaitė pristato parodą „Stebėkite kelio ženklus!”, kuri šių metų balandžio mėnesį bus parodyta Hamburge, Vokietijoje. Kelio ženklai – eismo dalis. Tačiau tai ne tik važiuojančiųjų ir pėsčiųjų gyvenimą lengvinanti priemonė, bet ir žmogaus kasdienybę atspindintis elementas – „galima“, „negalima“, „greitis ribojamas“ ir t.t. Ženklams galima paklusti, juos galima ignoruoti, pažeisti. Menininkės akimis kelio ženklas – visų pirma grafinė komunikacija, šiuolaikinio miesto gyvenimo „dekoracija“, tačiau kaip pastebi grafikė, ženklas – ne tik informacijos nešėjas. Jis gali būti įvairiausių nuotaikų, emocijų, netgi ateities nuojautų buveinė. „Stebėkite kelio ženklus!” – labai asmeniškas visuotinai priimtų kelio ženklų interpretavimas. Grafikė tarsi klausia ir pati atsako į klausimą „Jei gyvenimas būtų kelias, kokie ženklai stovėtų jame?“. Kristina Norvilaitė kuria savas „Kelių eismo taisykles“, kuriose filosofija pinasi ironija, visiems žinomi kelio ženklai žaismingai keičia spalvas, įgyja naujas reikšmes ir prasmes. Labai tikėtina, kad tai ne vieną iš parodos į gatvę išėjusį žiūrovą įkvėps šviežiu žvilgsniu pažvelgti į taip akiai įprastus urbanistinio peizažo elementus. „Stebėkite kelio ženklus!” – jau vienuoliktoji dailininkės personalinė paroda. Joje – linoraižinio technika atlikti atspaudai. Šioje parodoje Kristina Norvilaitė organiškai sujungia visas savo ankstesnės kūrybos kryptis, derindama grafinį ir dekoratyvinį ornamentą, abstraktų simbolį ir preciziškai tiksliai atkartotą žmogaus figūros atvaizdą. Kristina Norvilaitė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Menininkė dalyvavo beveik pusšimtyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Danija, Švedija, Prancūzija, D.Britanija, Olandija, Rusija, Austrija). Parodoje “Estampas’07” Kristinos Norvilaitės darbai buvo įvertinti diplomu, o „Estampas’09“ – padėka už „Plastinės kalbos grynumą“. Jos paveikslų yra įsigiję mūsų ir kitų šalių kolekcionieriai. Menininkė taip pat yra žinoma kaip knygų dailininkė, parodų kuratorė ir meno akcijų autorė. Parodos sukūrimą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija Kalbėtis su kelio ženklais http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3278&kas=straipsnis&st_id=16306 Galerijoje „Kairė – dešinė“ neseniai surengta vienuoliktoji personalinė jaunos grafikės Kristinos Norvilaitės kūrybos paroda. Kristina Norvilaitė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Menininkė dalyvavo beveik pusšimtyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Danija, Švedija, Prancūzija, D. Britanija, Olandija, Rusija, Austrija). Parodoje „Estampas ’07“ K. Norvilaitės darbai įvertinti diplomu, o „Estampas ’09“ – padėka už „Plastinės kalbos grynumą“. Jos paveikslų yra įsigiję mūsų ir kitų šalių kolekcininkai. Menininkė žinoma kaip knygų dailininkė, parodų kuratorė ir meno akcijų autorė. Dailininkės kūriniai neretai pasirodo ir interjero dizaino žurnaluose. K. Norvilaitė čia yra pateikusi originalių idėjų, kaip klasikine estampo technika galima netradiciškai dekoruoti interjerus, neišvaizdžią aplinką paverčiant unikalia erdve. Kiekviena nauja jos paroda dažniausiai pateikia kokią nors staigmeną, naują idėją, atskleidžia dar vieną intensyvaus kūrybinio gyvenimo tarpsnį. Dailininkė bendradarbiauja su galerija „Actus magnus“, įsikūrusia Pilies gatvėje. 2009 metų gegužę šioje galerijoje veikė grafikės darbų paroda „Komentarai“, kurioje matėme kūrinius, gerokai besiskiriančius nuo įprasto K. Norvilaitės braižo. Vietoj ryškiaspalve ornamentika trykštančių linoraižinių čia buvo pristatyti nedidelio formato kūriniai, kuriuose, pasitelkusi grotažo techniką, menininkė vaizdavo banalius buities atributus. Šį sykį K. Norvilaitė visą grafikos darbų ciklą skyrė kelio ženklams, kuriuos ji analizuoja itin moteriškai. Galerijoje „Kairė – dešinė“ eksponuojama keliolika naujausių pastarųjų metų vienetinių spalvotų atspaudų, atliktų linoraižinio technika. Jie atspausti ant medžio plokščių. Cikle dominuoja ryškios, dekoratyvios spalvos ir jų kontrastai: raudona, balta, juoda, geltona, mėlyna, išraiškingas juodas linijinis raižinys. K. Norvilaitė niekad per daug nenutolsta nuo pradinio išeities taško – tradicinės grafikos. Šiuo atveju pasinaudota ir natūralia medžio lentų faktūra, kai kur ją tyčia paliekant, atidengiant, bet natūralumu nėra piktnaudžiaujama. Juk parodos tema ir raižinių objektai – keliai, kelio ženklai, automobiliai – civilizacijos produktas, sukurtas iš cemento ir metalo, gumos ir plastiko… Tačiau grafikė unifikuotam kelio ženklui suteikia gyvybės, individualaus atspaudo šilumos pojūtį, tarsi sakydama: ženklas nėra vien bendras, anonimiškas, jis gali su mumis bendrauti. Jame slypi kai kas intymaus, o būtent pastarąją, netikėtą savybę menininkė rodo pasitelkdama moteriškumo temą. Šią parodą drąsiai būtų galima įvardyti, pavyzdžiui, „Kelio ženklai ir moterys“… Šiandien nieko nestebina vairuojančios moterys, bet iki šiol vyriškiai joms kabina įvairiausias etiketes (ko verta vien frazė „boba už vairo“). Todėl šiame cikle nemažai ironijos ar sąmoningai autoironiškų motyvų. K. Norvilaitės santykis su kelio ženklais – asmeniškas, kartu atspindintis būdingus stereotipus, kaip populiariojoje kultūroje ir reklamoje vaizduojama moteris kelyje. Pavyzdžiui, komiksų ar moteriškų žurnalų herojės. Be to, automobilių prekybos industrija neatsiejama nuo dailių moterų. Automobilių reklamose greta blizgančių naujutėlių technikos stebuklų dažnai rymo goslios gražuolės arba puošia juos seksualiomis pozomis, erotiškumu. Moterys lūkuriuoja prie kelio tam tikromis valandomis, jos kartais yra pakeleivės, vairuotojos, o kartais ir prostitutės… Paprastai moterims priskiriamas elgesio klišes – atsipalaidavimą, gundymą, apatinių drabužių ar grakščių batelių viliones – dailininkė pateikia kaip priešpriešą griežtai kelio ženklų estetikai. Pastarieji galėtų simbolizuoti šiuose kūriniuose neegzistuojantį, bet nujaučiamą vyrišką pasaulį… „Tai emocijų be priežasties zona“ – taip pavadintas K. Norvilaitės raižinys atskleidžia akimirksnio svarbą, išgyvenimo intensyvumą, o raudoname fone išsižiojusios moters veidas byloja apie sukrėtimo galimybę. Nieko nuostabaus: kelionė mūsų gyvybei teoriškai ir statistiškai pavojingas ar net fatališkas veiksmas, o emocijų nevaldymas šioje situacijoje pakenktų dar labiau. Todėl draudžiamieji ir perspėjamieji ženklai būtini. Jei šalia nėra artimų žmonių, mus saugo civilizacijos sukurti atributai. Čia atsiveria dar vienas civilizacijos aspektas – griežti apribojimai, taisyklės, simboliai, kurie ką nors nurodo ir apibrėžia, – būtina išgyvenimo sąlyga šiais laikais. Paneigę taisykles, racionalumą, sveiką nuovoką, pakliūtume į rimtą bėdą, taip esti daugelyje gyvenimo sričių, tiek asmeninio, tiek visuomeninio. Moterys K. Norvilaitės kūriniuose atrodo vienišos. Moteriškas, uždaras sodas tampa pavojingas, nes jį, pasak tų pačių stereotipų, valdo emocijos, todėl būtent jam, o ne automobiliams yra skirti K. Norvilaitės ženklai. Tai tarsi draudimų ir perspėjimų istorija, joje galima įžvelgti ir froidistinių užuominų, jausmų, seksualumo užgniaužimą, bausmės galimybes, visuomenės, kaip policininko, baudėjo, kontrolieriaus įvaizdį. Negalima ar galima? Kaip elgtis, kaip apsispręsti? Tarsi atsakymas – vienas K. Norvilaitės grafikos kūrinio pavadinimas. Jame lyg draudžiami objektai vaizduojami moteriški bateliai, kojinės. O pavadinimas byloja: „Staigiame kelio posūkyje persiauti batelius draudžiama.“ Kelio ženklai menininkės kūriniuose ne tik perspėja ar draudžia, bet tampa panašūs į veidrodį, kuriame matome savo veido atspindį, savo elgesį. Galbūt tai koketavimo su savimi galimybė, narciziško santykio su savuoju atspindžiu pavidalai, kartu pilni iracionalių baimių. Niekur nevaizduojamas automobilis, psichoanalitiniu požiūriu simbolizuojantis galią, energiją. Šie kelio ženklai skirti gyviems subjektams… Ir mes, kaip, sprendžiant iš kūrinių prasminių sąšaukų, turbūt manytų ir parodos autorė, su savo nevaldomomis ir stipriomis emocijomis, su nuolat peržengiamomis nervinių krizių ribomis, nemenkomis galiomis ir kūrybinėmis ambicijomis, tampame pavojingai manevruojančiais automobiliais… Kelio ženklai – tai judėjimą mūsų civilizacijoje reguliuojantis aspektas. Tai simboliai, sukuriantys chaose tvarką, kartu apribojantys judėjimo stichiškumą, suteikiantys jam aiškią geometrinę struktūrą. Todėl kai kurie ciklo darbai tokie šalti ir tarsi muzikalūs, primenantys Vakarų Europos šiaurės šalių dizaino minimalistines tendencijas. Tai juodai baltas perėjos „zebras“, įtaigus kelių juodų rodyklių baltame fone skambesys, kuris kontrastuoja su ryškiais, rytietiškas arabeskas primenančiais atspaudais. Kelias yra mūsų ir gyvenimo kelionės simbolis, važiuodami ne tik judame, bet ir ką nors kelyje sutinkame, kas nors jame nuolat vyksta. Todėl galime netikėtai išvysti katiną ir mėginti karštligiškai stabdyti automobilį, o gal abejingai lėkti primyn, nepaisydami kliūčių. O baltas katinas, kaip vaizduojama viename K. Norvilaitės atspaude, ramiai tupi juodame fone po geltona plačia trikampio linija ir tarsi nepastebi pavojaus… Menininkės cikle jis – civilizuoto ir griežtai reguliuojamo, kontroliuojamo pasaulio svetimkūnis, kliūtis, kaip ir pati gamta. K. Norvilaitės atspauduose kelio ar mūsų vidines būsenas reguliuojantys ženklai ne tik padeda susigaudyti, įspėja ir draudžia, bet ir tampa kontempliacijos objektais, meditacijos įrankiais. Juk kelio ženklo forma, kaip ir mandalos, apvali ir kvadratinė… Šiuolaikinis žmogus priverstas medituoti šiuos civilizacijos simbolius, jam tai – kasdienė neišvengiamybė. Todėl, remiantis vienu iš K. Norvilaitės darbų pavadinimu, „Judėjimas ratu, remiantis intuicija“, tai kartu ir potenciali įžvalgos galimybė. Kelias ir kelio ženklai mene nėra naujas dalykas. Norėdami, ne kartą prisimintume įvairių menininkų interpretacijas, pilkoje, grafiškoje asfaltuoto kelio erdvėje vykstantį veiksmą – J. Keruaco kelionę ar F. Felini’o „La Strada“, kelio metaforas, nuo kurių neįmanoma pasislėpti, nes jos tapo stereotipais, pernelyg atpažįstamais motyvais. Tačiau K. Norvilaitės darbų ciklas išsiskiria rafinuotumu, spalvų intensyvumu, suderintu su minimalistine estetika. Taip pat – tiksliais ir taikliais darbų pavadinimais, „buduarine“ moteriška nuotaika, žaisminga ir ironiška, aiškiai išreikšta asmenine pozicija, plačiu prasmių lauku. Ženklai čia tarsi tampa personažais, vos juntamai antropomorfizuotais veikėjais. Kristina Norvilaitė ne vienoje ankstesnėje ekspozicijoje pasakojo apie save. Parodoje „Stebėkite kelio ženklus!“ menininkė tęsia anksčiau pradėtą autobiografinę liniją, kurios kontūrus apčiuoptume iš menininkę supančių daiktų sangrūdos, kuriuos ji pateikia tarsi svarbius, įdėmaus žvilgsnio vertus dalykus. Grafikė meistriškai pasinaudojo ir savo, kaip knygų iliustratorės, patirtimi, siūlydama sučiupti anapus vizualumo nusidriekusį pasakojimo siūlą, kiekvieną paveikslą paversdama įtaigios kompozicijos ir kaskart kitos prasmės įkrova. Tačiau K. Norvilaitės kūriniuose to pasiekiama ne deklaratyviai ar tiesmukai, o atskleidžiant nedaug, paliekant mums šiuose estetiškuose atspauduose ieškoti savų įžvalgų. Nors, kaip skelbia vieno autorės darbo pavadinimas, „Šioje vietoje abejoti draudžiama“… Jolanta Sereikaitė Apie kelio ženklus su ironija http://www.7md.lt/lt/2010-04-02/daile_2/apie_kelio_zenklus_su_ironija.html Kristinos Norvilaitės paroda „Stebėkite kelio ženklus!“ galerijoje „Kairė-dešinė“ Parodos pavadinimas liepia stebėti kelio ženklus, bet, kitaip nei uniformuoti pareigūnai, neišduoda, kas laukia neklusniųjų. „Staigiame posūkyje į kairę persiauti batelius griežtai draudžiama“. Negi važiuodami niekada nedarėte dar keistesnių dalykų? „Laukiu tavęs kasdien nuo 8.30 iki 17 val.“ – itin jausmingas prisipažinimas, bet kad būtų mažiau sentimentalumo, parodomos tik aukštakulniais apautos moters kojos. Žargonu vadinama „plyta“ (ženklas „Įvažiuoti draudžiama“) žinomas net nevairuojantiems. Dailininkė pervadina jį į „Galima negalima“. Raudoname apskritime baltas moters veidas pravertomis lūpomis virsta ir erotišku kvietimu, ir įžvalgia pastaba apie draudimą apskritai – juk jei egzistuoja „negalima“, būtinai atsiras tokių, kurie pasielgs atvirkščiai. Draudžiamųjų ženklų Kristinos Norvilaitės parodoje yra nemažai, tik paveikslo pavadinime sakydama „draudžiama“ ar atvaizduodama raudona linija perbrauktą plotą dailininkė veikiau ironizuoja, šmaikštauja ar filosofuoja. Juodai ir baltai apsirengusi madinga gražuolė perėjoje („Šioje vietoje abejoti draudžiama“) tarsi skelbia apie gyvybei pavojingą abejonę einant per dryžuotąją kelio atkarpą. Paveiksluose dailininkė tyrinėja įvairias moters gyvenimo „teritorijas“ – rasite čia ir jau minėtus aukštakulnius, ir vaikus („Emocijų be priežasties zona“), ir moterį pagundą („Stebėkite kelio ženklus!“), ir „namine“ apranga apsirengusiąją („Laisvos dienos“). Yra vietos ir naminiams gyvūnėliams („Laimė už kampo“), kur laiminga pabaiga net nekvepia. Autorė žaidžia reikšmėmis, jų paradoksais. Su švelniu šypsniu lūpose ji gali pasakoti apie gyvenimo realybę, kartais skausmingą, kartais dramatišką, kartais tokią painią, kad siekiant susigaudyti joje kelio ženklai – tiesiog privalomi. Beje, įpratusiems prie abstrakčių, ryškiaspalvių Kristinos Norvilaitės paveikslų, kuriuose gausu ornamentų ir daugiasluoksnės faktūros, paroda „Stebėkite kelio ženklus!“ bus pažintis su autore iš naujo. Menininkė čia kalba jau ta vaizdų kalba, kurios pirmąjį sakinį plačios publikos dėmesiui sudėstė triptiku „Mergaitė, kuri žiūri į jūrą“, „Mergaitė, kuri turi tėvus“ ir „Mergaitės, kurios išėjo“, pristatytu parodoje „Estampas ‘09“ (darbai įvertinti padėka „Už plastinės kalbos grynumą“). Vis dėlto įžvalgi akis pastebės, kad dailininkė nuo savęs toli nepabėga, ankstesnės raiškos priemonės išliko, bet tapo lakoniškesnės – puošnus ornamentas šįkart naudojamas tik kaip kuklus dekoratyvinis elementas. Abstrakčių formų tebėra, bet jos retos. Šįkart atsisakyta daugybės vienas ant kito spaudžiamų linoraižinio atspaudų, kas darbą praturtindavo spalvomis, faktūra, – pasirinktas vienas sluoksnis. Pomėgį faktūriškumui dailininkė realizuoja paveikslus kurdama ant medžio plokščių, neužmaskuodama natūralaus medžio rievių, atšakų piešinio. Linoraižinius spausti ant medžio Kristina Norvilaitė pradėjo dar 2001 m., vėliau išbandė ir kitas medžiagas (drobė, audinys, stiklas), bet grįžo prie savo pamėgtosios. Šioje parodoje tai ypač pasiteisina – stora medžio plokštė suteikia trečią dimensiją, taip autorė išvengia „pasakojimo vaizdais apie kelio ženklus“, paversdama parodos darbus veikiau ne paveikslais, o objektais – beveik tikrais kelio ženklais. Jolita Zykutė |
Exhibition „The printmaking event 3 < Relief Printing 2011“ in Leipcig, Germany
http://www.bbkl.org/img/projekte/2011/druckgraphik_3/Viten_und_Werke.pdf XVIth German International Grafic Art Frechen, Germany http://www.kunstverein-frechen.de/triennale_xvi/katalog_internet.pdf Exhibition „Pay Attention to Traffic Signs!” In 2010 exhibition “Pay Attention to Traffic Signs!“ has been shown in Vilnius graphic center gallery „Kaire desine“ (Lithuania) and in gallery „mare Liberum“ in Hamburg (Germany). Traffic sign is a specific visual common language that unites the entire world. We can see them everyday on our streets in whatever country we are. Kristina Norvilaite looked at them and tried to create new interpretation of these so well known symbols. Traffic signs do not exist only to help or regulate cars, bikers and people but also can be taken as a symbol of modern daily life with lots of restrictions, limitations, rules, warnings and etc. For Kristina Norvilaite traffic signs first of all are means of visual communication, decorations of street life and she also considers them as a way to show emotions and various moods. Artist seems to be asking and giving her answer to the question “If life were a road, what traffic signs would be standing there?” Kristina Norvilaite is famous for being unique in creating linocut prints that are printed on wooden boards. In this exhibition artworks on wooden boards can be considered not just paintings but more like objects and in this way they become like real traffic signs. “Traffic signs” by Kristina Norvilaite combine philosophy and irony paying a big attention to various aspects of female life. Artist uses decorative and graphic ornaments, abstract symbols and well depicted figures. The values of real traffic signs that artist has used while creating her own “traffic signs” can be easily recognized by audience from any country. Artist provokes visitors that after visiting exhibition they would have a fresh look at traffic signs in their enviroment. |